Bandau aš nuvaryti darganas,
Kurios, žinau, ateisiančios.
Aš jau iš anksto jas jaučiu.
Girdžiu senolių aimanas
Į rudenį vėlyvą einančių.
Prikaustytų prie lovos,
Keliaujančių į nebūtį,
Dar viltį turinčius,
Prislėgtus, raudančius,
Išvargusius, ramiai užmigusius.
Matau jų išvagotus veidus 
Ir plaukus,
Tarsi obelys pražydusius.
Matau jų sunkią naštą,
Jaučiu, kaip mes visi ten einam.
Sunkėja žingsniai, kelio atkarpa trumpėja,
Vis trumpėja ir baigiasi.