Nurimo mintys, laikrodžiai sustojo,
Tik atminimo liepsnos plazda prie akmens.
Prie šalto, pilko ir negyvo. Tik vėjas
Medžių šakose lyg smuiko stygom verks.
Dvi pagrindinės datos, skaičiai ant akmens pabirę.
Štai ir visa istorija nuo prasiveržusio pavasario
Iki lapus išbarsčiusio rudens.
Eini link gruodo žemę kaustančio, o gal net iki vasaros,
To nenuspėjamo gyvenimo baigties akmens.
Nurimo mintys, laikrodžiai sustojo
Ir kelias išsisklaidė migloje. Lyg paukščiui
Išskrendančiam debesys tau moja
Ir tu išnyksti nebūties rate. Plevena žvakių ugnys,
Tarsi širdys plazda prie kapinynų susirinkusių vėlių,
Ir noris užsimiršti, nesuprasti, nežinoti,
Kodėl tau duotas laikas tik trumputė dovana.