Paskendusi svalonėse, gyvenimą vis glostau,
Lekiu takais, kelionėse — meilę, tik meilę uostau,
Visur aš ją stebėjau — žolelėje ir melduos,
Dar palaikyt norėjau, tik kaip nepasimeldus?
 
O ji tokia šventa, tyra ir gailestinga,
Ištars žodžius laimingus — Aš — meilė, ko tau stinga?
Tik dangiško artumo, tik gyvos versmės šauksmo,
Malonės dar ir laimės, ir gilaus tikro jausmo.