Vis deformuotais pirštais kapsintis po langu,
Lietus susivynioja ašaras į stiklą.
Greta linguoja jau praplikę medžių galvos,
Šlapius šešėlius rasoje palikę.

Iš kelio dulkių ima kilti kregždės
Ir uodegom nusėda į naktinį uostą.
Stebės dumblėtas šypsenas paslėpę valtys
Ir vokus plečiančios žibintų juostos.

Tavo kelias riedės kaip per bėgius
Rieda pamestas naktį vagonas.
Ir į žolę įaugusios pėdos
Prasiskleis kaip laukinės aguonos.