paimk nelaisvėn   
glėbio kaspinais
švelnumo grandine 
suriški kojas
užanspauduoki
lūpas šilko bučiniais
tegul tas mirksnis
amžinai kartojas

tinkluos blakstienų 
suspurdės akių žaibai
tu tarsi dievas
vėl padovanojęs
gyvybę sielai 
paėmei mainais
tik buką skausmą
su šaknim išrovęs

laikyk mane glėby
pakol stūksos kalnai
sava jėga 
nuo nerimo užklojęs
tik nepaleisk.
įaugsiu į tave
atgijusia šerdim

kaip medis
po šalnos vėl subujojęs