Vaikšto po mišką žmogus


  Prasidėjo... 
  Tačiau stop: ar reikia taip – prasidėjo
  Laikas tiksi, šliaužia, eina, bėga, lekia, šuoliuoja  – lyg ir nieko neatsitikę, kas rodytų ypatingesnį planetos žmogaus gyvenimą. Ir anksčiau taip, taigi visaip, kai nedaug žinai, kas kur kaip nutinka, o juo labiau –  kas nutiks. Tačiau yra dalykų, kurie čia pat, panosėje ir dar arčiau – jie  savyje [Savęsp(i)], o neišgirsti, kad tokie jie yra.  Net ir tuomet, kai jie  gastrolėmis,  pilnatimi reiškiasi. Įsigeria į kraują,  kvėpavimą,  į smegenis ir atrodo tylu, ramu, Tik pamatęs pasekmes atsimeni, kad ir tyloje per trumpą laiką žmogus pražyla. 
  Tai, kas prasidėjo ir ką jau suspėjau truputį anksčiau įvardinti „ Poe poterėliu“, nebuvo nei pavėluota, nei paankstinta. Pajauta žinojo, pranašavo, kuždėjo ruošė mane pasirengti  dar vienam žmogaus būties tarpsniui, tačiau  toks pasirengimas reiškėsi tik  laukimu – atrodė, kad kažką specialiai tvarkyti savyje man nereikia. Tai panašu į  kvėpavimą – kvėpuoji ir nežinai, nes užsimiršęs esi, kad  kvėpuoji, o  atsiminus irgi nežinai –ir net nerūpi – ką  įkvepi.  
  – Ką tu apie tai pasakysi, mielasis? – paglostęs dešinės rankos Didįjį pirštą, mintimis tariau  jam. O jis dažniausiai žino, ką man  atsakyti, nes šią misiją paskubu atlieku už jį. 
– Dar meteliai ir būsiu užlenktas. Būsiu įveiktas, –girdžiu  jį. – Tačiau tik po metų. Ant dvejų delnų aštuoni dešimtmečiai eilutėje suguldyti. 
– Po metų ir keturių mėnesių, – tikslinu būsimo peizažo  atsiradimo laiką. – Kai ir per vieną dieną visas Savęsp įskausta, nesinori užmiršti mėnesių. Tačiau jeigu man netgi nepasisektų tavęs, Didysis piršte, užlenkti ir negalėsiu atskaičiuoti aštuntąjį dešimtmetį, atsimink ir žinok, kad vis tiek esu tau dėkingas. Visą šį dešimtmetį  gyvenu  kaip pensininkas. Nelengva tautai tiek laiko tokį senjorą išpenėti. Oi, nelengva. Ir sušukuoti, ir  nuprausti, ir drabužį paduoti reikia. Už tokius kaštus galima būtų tanką nusipirkti šalies nepriklausomybei  ginti. 
  – Tanko gal – ne. Velnioniškai brangus, bet vieną  tankistą metus laiko geriau blogiau užlaikyti, ko gero, įmanoma.  Tačiau,  et, apie ką  čia mes? Gyvenkim,  Pranuci. Beje, aš irgi nelabai suvokiau apie kokį valdovą  pagiedojusios Poe su Pro. Man net ir vardas  negirdėtas: Niekų valdovas. Pasirodo, kad ir toks yra. 
– Jos dar grįš. Abi grįš. Pratęs kalbą. O kad pradėjusios ją, greit  nutilo, tai irgi yra tai, ko iš gyvenimo panašiai kaip ir iš dainos neišmesi. Taip jau sumanyta – reikia, kad  žmogus pats suprastu, kas vyksta jame. Ir ši, neva, ramybės pauzė, kurią dabar turime, tam ir palikta, Didysis piršte. 
  – Neva,  ramybės  pauzė.  Kodėl neva
  – Todėl, kad tokioje  ramybėje nuovargio atsiranda  daugiau negu visą dieną kapojant malkas. Atsimeni? 
Niekų valdove,  
pasakas gražiai  seki... 
  Kas jis, a? Na sakyk  gi, Didysis Piršte, kas jis? Į ką konkrečiai šitaip nusitaikiusios rodo Poe ir Pro? Bandau visaip suprasti, bet turbūt šitaip mįslingai pasakyta gerai  apmąsčius reikalą kad, surinkęs paskutinius drąsos likučius, sugebėčiau neprievartaujamas, savanoriškai  pats save įvardinti kaip tokį. Nors, regisi, nė vienos pasakas nepasekęs. O  jos? Kad ir  Pro.  Skolinasi žodžius iš Poe ir panašiai  kaip gailestingoji motina: 

Kažin ar kada 
aš pasakysiu tau netgi ne Žodį, o žodelį, 
kuris galėtų sopuliu užkrist tave, 
Niekų valdovą. 

  – Jeigu tai, Pranuci, kalbama apie tave, tai jos labai  gerbia, galbūt, net myli. Manau, kad  dėl  to verta  nepaisyti peršamo Niekų valdovo titulo.  Priimk  ir  džiaukis, – pasakė  Didysis, ir, žinoma, būtų geriau, jeigu tais  žodžiais savo nuomonę  būtų  baigęs kalbėti,  bet – ne,  nebaigė. – Tačiau  supranti, – tarė toliau Didysis, – kad aš čia juokauju panašiai kaip ir tu, rodydamas į  kelmą. 
  – Kelmą? – suklusau. 
  – Užmarštis žmogaus nepuošia, bet, kaip  suprantu, tavo vargai dėl jos baigti. O kalbu aš apie štai ką: 

Vaikšto po mišką žmogus. 
Jeigu aš, tai tokio niekuomet nežinojau. 
Prieina prie kelmo, prisėda 
ir juokias abu, kad... kelmai, 
kad  kažkam dar po kojomis 
kažkam akyse pasimaišo. 

Vargiai kada čia valdovas ateis 
bet norėtų kelmai, 
kad pasaką sekant 
neatrodytų žodyje baikštūs – 
karalienę sutikę, jie ir patys 
lig žemės, lig padų grakščiai  nusilenks, 
bet karaliui – o niekad! o niekad! 

– Liko metai, Didysis, metai ir keturi mėnesiai. Gera  mano su tavimi. O iš anksčiau parašyta: 
  Nelabai įsivaizduoju, kad aštuntą dešimtmetį (o ir visus aštuonis), galėjęs praleisti prasmingiau, negu atsitikę, tačiau skolų sąskaitos – vis į mane, į mane. Ir šiandieną – vis į mane, į mane... Jos  nesiliauja, neatslūgsta, o priekaištai irgi vis už tą patį, tą patį: kad, girdi, kodėl nepranokau savęs tokio, kurį prisimenu ar žinau buvus nuo 1939 metų penktojo sekmadienio (sausio 29 dienos). 
(Iš „Savęsp montažų“ - 2)
Pelėda