Kai trūkinės lyg virvė mintys basos, 
Kai rudenio apklotas nebešildys 
Ir tokios šaltos, tokios šaltos rasos,
Vidurnakty net mėnuo žemę gildys.
Neliks liepsnos ant nurašyto aukuro, 
Pasaulis lyg po vėtros ištuštės, 
Visas taures, visas taures sudaužkime, 
Kad priartėtume prie neliestos žvaigždės.
O rankoje tos baltos chrizantemos, 
Nors dar ne Vėlinės, jos pilnos paslapčių, 
Vėl priartėjau prie rudenės temos
Ir tavo sielą rankomis liečiu...