Mintis blaško nakties balsais atklydęs vėjas.
Baltą rūką skrodžia gležno drugio sparnai.
Tirpstančios snaigės suvirpa lašais ant rankų.
Ir prabylu į Tave tyloje išnešiotais žodžiais.
Kalbu neužgesusią Meilės maldą Tau.
Vienišam tolimų gyvenimų pėdsekiui.