Ryto kavą geriu,
Neseniai ją pradėjau mylėti.
Rodos, budina, kelia iš miego jausmus
Ir atmerkia akis, vis ryškiau
Ima rudenio medžiai švytėti.
Siluetai spalvų kupini,
Rodos, dangų rusvai net nudažė.
Lyg paveikslą kas būtų nutapęs, – žavu!
Ne kas kitas, ruduo tai padarė.
Akys raibsta spalvoto peizažo fone,
Medžių ugnys stipriau verčia širdį vis plakti.
Ir jauti, kaip iš lėto, iš rankų
Išslysta dar vienas ruduo,
Daros liūdna jo amžiams netekti.
Įsilieja į šiugždesį lapų ir mano, ir tavo
Dalelė būties, įsilieja, kad lapų ugnyje sudegtų.