Dar ne ruduo, tai kas – kaštonai skyla, 
Išskrido gervės, kloniuose rūkai, 
Dar ne ruduo, kvėpuokime į tylą, 
Kai žodžio, žodžio vieno nesakai.
Tamsoj šnabždėsis laumės, burtai
Nestebins jau, tu ne bet kuo tiki,
Tai pasakai, gyvenimo sukurtai, 
Tu ne herojus, tik piemuo lieki.
Žvaigždžių ganyt už sodo neišmokai, 
Jos tokios ryškios, pilnos paslapčių, 
Ir tik su mėnesiu jos taip viltingai šoka, 
Pašokti su manim – tave kviečiu.
..............

Dar ne ruduo, tai kas – kaštonai skyla, 
Į tamsią naktį ištiesi rankas, 
Aš tavo skausmą, aimaną nebylią
Savy paslėpsiu, skauda – na tai kas...