Jau nebelenk tos obelies šakos,
Lai supas obuolys, juk jis – ne Rojaus...
O ir manęs jau nebeliko tos...
Daigelį patiklumo jau išroviau.

Pro šalį lėks greitieji traukiniai,
Kurie seniai jau nesustoja šičia.
Neišsiduosiu, jog sapnuos lankei,
Tačiau išeidavai neišprašytas...

Čia ilgesys įkalintas budės,
Man vėjas lapą priklijuos prie lango:
Toks rudeninis laiškas – be vertės,
O popieriniai taip retai aplanko.