Manoji upė lyg per polaidį,
Taip išsiliejus iš krantų,
Apsėmė pievas,dangų,debesis,
Net saulė įsibridus iš skliautų.
Nors jau ruduo, o upėje pavasaris,
Kaip būt ledonešis prieš daugel,
Daugel vasarų,kai ledo lytys
Daužės vienos į kitas.
Ir šaltas polaidžio vanduo
Kvepėjo bundančiu pavasariu,
Sudžiuvę meldai glaudės tarp lyčių.
Srovė vis plukdo vandenį,
Tur būt tą patį, juk viskas sukasi ratu.
Įsigeria į žemę, mūsų atmintį
Ir vėl sugrįžta lyg sparnuotis
Iš šiltų kraštų.Manoji upė
Lyg pavasarį ištvinus vėl girdo pievas
Savo dosnumu lyg per ledonešį,
Kada pavasaris ledus tirpina
Ir užpila kelius.O juk ruduo,
Tik tai ruduo pamėgdžiojęs pavasarį.