Sunkūs debesys blaškos padangėje,
Židiny – rausvos liepsnos – žaltvykslės.
Šalia mūsų tyla susirangiusi,
Ir vaidenas greta išdavystė.

Ir žinau – nors lig ryto sėdėsime,
Žodžio šilto, švelnaus neberasi,
O ir aš, kaip anksčiau, negalėsiu jau
Nei paguosti Tavęs, nei padrąsint.

Gal be reikalo gėlą pažadinom,
Gal neišdavėm, gal neapgavom?..
... Per išblėstančio židinio kaminą
Kreivas dūmas dangun nuvingiavo...