Neprisieki aklai visais savo dievais –
jų malda nesuteiks man pavėsio
Nedangstyk savo lūpų 
pigiais pramanais – 
aš vis viena tavim netikėsiu
Raudonuoja dangus 
pjautas kregždės sparnais –.
netikėki, kad jam neskaudėjo...
Kaip ir man, kai lankeisi 
beprasmiais sapnais,
bet pabudus tik stūgavo vėjas...
Lyg angis juodas vakaras
šliaužia stogais
ir šešėliai nutĮsta alėja –
Kaip tada, kai viltis auginau – amžinai
būsim mes, kuo nebūt negalėjom.                       
Liečia prieblanda pirštais vėsiais
ten, kur nuoskauda mirti turėjo...  
Ji gyva. Ir apleisti dulsvėja keliai,
kuriais niekur kartu nenuėjom...