Man taip lengva ir gera stebėti šį rudenį dviese
Ir išvis nebijoti žiemos, nes baltumas tai Tu.
Tarsi būtum kažkuo paslaptingu apnuodijęs šviesą,
Kurioje niekada neieškosiu išvargusių savo tiesų.
Aš tik puošiu dienas, iš kurių mes susikuriam liepsną,
Dar žaismingai paleisiu balionus pripūtus klaidų,
O tada, taip kaip mokam, pavasarius švęsim kas dieną,
Nebijodami retkarčiais rasti stebuklų – jų būta tikrų.