Kas širdžiai nepriimtina, skaudu,
Nustumkime į praeitį, pamirškim...
Ir nebelieskime užgijusių žaizdų,
Išdraskius jos pūliuoja, bet nemiršta...
 
Kai labirintais grįžta nuoskaudos širdin,
Jos alina, kankina mūsų sielą...
Geriau pakvieskim džiaugsmą atmintin,
Akimirkas, kurias atminti miela.
 
Tegu žaibai išdegina visas skriaudas,
Te lietumi visas žaizdas nulyja.
Palaiminkim draugų ir nedraugų vardus..
Dalinkim šypsenas. O žaizdos tegu gyja...
 
Te mintys skraido po dangaus mėlynę,
Te mūsų akys kito skausmą pastebės...
Te mūsų širdys sielvarto nežino,
Te sieloj gėris, džiaugsmas grožis sužydės...