Manieji laikrodžiai užbėga,
Todėl nepavėluosiu niekada.
Nukritę lapai lekia paskui
Vėjo skėtį, kažką šnabždėdami
išsirikiavę vorele.
Toks rudeniškas šėlsmas
Laukuos, miškuos ir mumyse.
Vis bandom prieš jį atsispirti,
Paprieštarauti, na kam? – eime drauge.
Lietaus lašai, rudens laiškai,
Ant lango stiklo žodžiais byra
Ir krinta tarsi sodo obuoliai
Į žalią brydę.
Ruduo širdis gelsvai nuspalvina,
Nudažo, net debesys pilki,
Atrodo, švyti geltonai.
Manieji laikrodžiai užbėga,
Todėl nepavėluosiu niekada.
Suspėsiu įsisukt į svaigų
Rudens lapų sūkurį,
Suspėsiu ir išeit.
Galbūt į nežinią, galbūt į kitą būtį,
Kai laikas tam ateis...
Suspėsiu.