Lyja lietūs,
kaip niekad nelijo,
rodos, amžinas šitas lietus,
rodos, miršta žydėję lelijos,
vėjas žeria ant žemės auksinius lapus.
Rodos, baigiasi visa,
kas tik prasidėjo
ir kas galą jau greitai suras,
rodos, lietūs – graudingi guodėjai
plaukia upėm į amžių marias.
Ir po lašą,
po vieną,
po kitą
jie į jūras audringas sugrįš,
taip danguj, taip gelmėj užrašyta,
net ir ašarų srovę į vieną likimą suriš.
Tegu lyja,
tesrūva galybė
vandenų, debesų ir rasų,
tegu ašaros deimantais žiba
ant pražilusių marių banguotų kasų.