vėtros išverčia sieloj medžius
ir sutemsta danguj mėnesiena
katpėdėlės prie tako nudžius
paukščiai skris į nematomą sieną
vyzdžiuos tvenksis dienų atspindžiai
pasiliksim liūdni lyg apakę
sėlins katės nakty išdidžiai
versis miegui nematančios akys
o užutekiuos žuvys išnerš
lyg apsvaigusios lietui nulijus
nenukirsk paskutinės obels
nenuskink vėlyvosios lelijos