Daugiau neduota
Daugiau neduota žodžių – tos tylos,
kuri iš virpesio būties kadaise gimė,
tegu sniegu, tegu žvaigždėm užklos
visus takus, kelius naktis auksinė.
Dar ne žiema – ruduo per žemę žengia,
ir tu eini, eini kartu su juo,
kada šalna medžius išrengia,
kada danguj delčia – žvaigždžių piemuo.
Ir vakarai ilgi, nebylios naktys,
o kiek po kojom dužusių žvaigždžių,
ir aš bandžiau bent žodžiais žiburį uždegti,
bet tik balsus bekrintančių girdžiu.
O dar, sakai, kalbėk, kaip skauda trapią būtį,
kai žengia ji kaskart aštriu skardžiu,
kai krenta ji it plunksna angelo lengvutė,
kaip neša vėjas ją tenai, kur tu.