Rodos
nieko

tik medžiai
prie kelio sustojo

tik nutilo

giesmė
praeities angelų

tik prisiglaudė
rūkas

prie veido
ir kojų

o pasauly
be paukščių

be galo
tylu

rodos 
nieko

tik vėjas
viršūnėj pakibo

užliūliavęs akis
įsiūbavęs lapus

krenta žodžiai
po vieną

į šnarantį
vidų

lūpom laša
malda

už rudens
stebuklus