Kodėl gimiau žmogum –
ne gluodenu, kurs palei slenkstį šliaužia,
ne liepa, krintančia medaus lietum,
ne kregždute, kuri padangę audžia
ir ne žvaigžde, klajojančia dangum?

Kodėl ne akmeniu gėlėtoj pievoj
ar ryto nekalta rasa,       
aš negimiau puta audringoj jūroj,
nei obelim su nokstančia našta?

Gimiau žmogum –
kad širdimi mylėčiau,   
sodinčiau liepas lyjančias medum,
kad iš akmens iškalčiau artojėlį,
po obelim sėdėčiau su sūnum.
 
Kad duočiau vardą tai bedvasei žvaigždei,
lydėčiau ją su mylima dangum,
kad saugočiau nuo vėjo kregždės lizdą,
gyvenimą pajausčiau virpančiu vidum. 
                   -------------
Visi mes po plačiu Visatos skėčiu...
Gimiau savim.
Kitu gimt nenorėčiau –
tiktai pasaulį vainikuojančiu Žmogum.