Mano dienos švelniai išblyško,
Nebeliko mąslios praeities,
O paletė tiško vis tiško,
Vyzdžiai gėrė nektarą nakties.
Išbarsčiau aš rasotus perlus,
Rytas aušo—krislas vilties,
Susirink juos į savo delnus
Nepaklydęs geisme pilnaties.
Bučinys švelniai lūpas nutvilkė—
Ilgesys lyg sunki našta,
Rūkas tvenkias alkūnės linky,
Aš aguona  vėjo piešta.
Bėga laikas, laikrodžiai tiksi,
Samsto laumės kerus dienų,
Tu čia vienas , žinau neliksi,
Pasitikti tavęs einu...