Ak, paliaukite, žodžiai, srovėję –
tik vieni jūs mums likot kalti –
mes gyvenimą mainėm į vėją,
barstėm perlus, o rinko kiti.

Mes norėjom nuskęsti lyg jūroj
vienas kito svaigiam kuždesy,
mus akimirkos nešė ir būrė,
rinkom žiedus svajonėj basi.

Degė laužas ir aukuras plieskės,
mums liepsnojo po kojom naktis,
neišdrįsom tik saulės paliesti,
kai žvaigždynai užmerkė akis.