Jauti, kaip rūkas viršum pievų draikos,
Virš kelio? Saulei vartai atkelti!
Tuoj ji, lyg tik prabudęs mažas vaikas,
Išties rankas į dangų – ar jauti?
 
Ir stiebsis pakylėta Žemės įsčių,
Nes šiluma ateina iš vidaus,
Kad tu atgal į tėviškę sugrįžtum –
Vėl paragautum pieno ir medaus.
 
Ir duonos – tos juodos, rupios kasdienės –
Joje įkūnyta namų dvasia,
Nes tu ten niekada nebūsi vienas
Ir jie nebus vieni, nes tu juose.
 
Gal pasistiebsi virš beržų viršūnių,
Gal – tik virš pienės, gal prispaus akmuo –
Juk nežinai likimo – visko būna...
Žinai tik viena – grįši dar namo.
 
Tegul tik mintyse, tegul per sapną
Ar vėju, kai papūs gimta kryptim...
.............................................................................
 
Ir nesvarbu kur būtumei, kuo taptum –
Išsaugosi, ką širdimi lieti...
 
2017 rugpjūčio 7 d.