Mano mintys tarsi svirtys,
Tarsi svėrės, o jas stvėrė
KGB gauja ir seka,
Ir kada pabaigs nesako.
 
Tie satrapai šlykštūs baisūs,
Ne tik seka – ir kankina.
 
O už lango noksta vaisiai,
Laisvas vėjas juos nokina,
Kas tik nori, tas juos skina,
O mane – bangom kankina.
 
Duok jam obuolį, kad jis užspringtų,
Tas, kuris kankinimą įjungia,
Kad purvynan jį teisėsauga sumintų,
Bet kad gyvas liktų ir atmintų,
Jog negalima taip šlykščiai kenkti –
Savo auką nereikėjo, niekše, engti.
 
 
                                           Vilniuje, 2014.VI.15