aš apkabinsiu
tave

ne rankomis, o
mintimis

lietui krebždant 
pažemėmis

liesiu akis
ir
liesiu pečius
ir
liesiu mintis
ir padangę
liesiu

tol kol
būdamas labai toli
kažkur svečioj 
dykumoj

išgirsi 
pajusi
mano
kalbančią širdį

kaip lietus
aš tavo smėlių pavirtusią
sielą

ir sielvartą tavo 
paversiu
ne laime
ne meile
ne džiaugsmu,
o
ramybe

tokia, 
kurios siekia
žmogus
paklydęs pasaulyje
ir ieškantis
tikro

ir mirštantis ne
su baime
o su sauja
Dievo