Ežero bangos supo ir glostė,
Pakrantė pilna vietos žvejų,
Kas kam nuo veido ašarą šluostė,
Kas rūkė, o kas gulėjo basliu.

Viskas mirgėjo, mainės ir keitės,
Lyg karuselė sukos ratu,
Veidai laimingi šypsenas svaidė,
Koks geras jausmas būti vaiku.

Kokie apolonai, kokios veneros,
Užgimė žemėj pačiu laiku,
Gamta motulė tvėrė, sutvėrė,
Nepagailėjo savo jėgų. 

Virpėk, širdele, tu jau senelė,
Laikas užleisti vietą kitiems,
Bet dar truputį noriu pabūti,
Gal dar suspėsiu tapti žuvim.