Ir kas, sakyk, tau laimės pasagą nukals –
Dievai, likimas ar išėję sūnūs?
Tu pats... Tu pats? Na, gal... O gal
Tos pasagos visai nebūna?
 
Tiktai mintis, kuri nuskris padebesiais
Paskui jaukumą, švelnų moters šypsnį...
Juk tai svajonėse kadais nešeis
Ir tuo nešėju lig mirties išliksi.
 
Ir būsi kalvis, juvelyras, rūdkasys –
Net nesvarbu – vis tiek kažkuo tu būsi.
Geriausia tuo, kuo ligi šiol esi –
Truputį akmeniu, truputį vėjo gūsiu.
 
O laimės pasagą tegul paims kiti –
Juk tavo žirgas net neturi balno,
Jo karčiai plaikstos nuolatos vilty
Ir vėju akmenis ridena tik į kalną...
 
2017 liepos 28 d.