Aš nežinau nei kas esu, nei kur randuosi;
Visatos šiukšlė gal buvau...
Į veną susileidžiu dozę
Ir laimingas gyvenu.

Aš nežinau, kiek žvaigždžių danguj
Ir ką naktim sapnuoja žmonės.
Kasryt tik „kaifą“ gaudau
Ir laimingas gyvenu.

Aš nežinau, kiek metuose dienų,
O valandoj – sekundžių.
Svaigstu nuo savo kvapo
Ir laimingas gyvenu.

Aš nežinau, kam skirtas šis pasaulis;
Kam švirkštą traukiu iš kišenės...
Sparnų nereikia – man duokite pegasą!
Ir laimingas aš gyvensiu.

Aš nežinau, ar verkti, ar man juoktis...
Dar vieną dozę susileidžiu.
Aš ne pamišėlis; aš ne žmogus...
Va, rožinis dangus.

Aš nežinau nei kas esu, nei ką veikiu;
Ir nežinau, kada Mirtis mane pagaus,
Bet dozę vėl leidžiuos
Ir laimingas gyvenu...