Slogūs, sunkūs sapnai nesisklaido laiko tirščiuose,
O už lango vėl  monotoniškai lyja...
Sakyk, mielasis, ar nepavargai nuo lietaus kibių pirštų?
Jie vis žnaibo ir žnaibo mano palaidas mintis,
Skverbiasi gilyn  lig pačios sielos ir ją užtvindo.
Aš pasimetus, pasigendu savy darnos su pasauliu, su visata,
Nežinau, ar tai nuo lietaus ar jis visai niekuo dėtas.
Vėl ir vėl užmerkus akis nematau tavo veido.
Gal ištirpai lietuje ar pasislėpei už mano nesupratingumo?
Pažadėk, kad sugrįši, kai baigsis vasaros lietūs,
O užtvinusi siela sušils ir atsivers laukimui...