Niekada nesakyki – jau buvo.
Niekada nesakyk – jau nėra.
 
Virsta medžiai, kai šaknys supūva...
 
Leidžias saulė dangaus ketera,
Slepias vėlei už debesio juodo –
Gal išlįs ji rytoj,
Gal – lietus...
 
Dabar liūdesį savo parduodi,
Kitąsyk gal nupirksi net du.
Nesakyki, dviejų kad nebūna –
Vienas – išorėj,
Kitas – giliau.
 
Taps išsekęs, sumaitotas kūnas –
Toks, kurį vėjo gūsis pargriaus.
Net ne gūsis, o rytmečio dvelksmas –
Regis, tuoj jau šypsosis diena...
 
Tačiau, keista, rasom išsiverksi,
Nes dienos vien tiktai negana.
Bus dar vakaras, naktys –
Bus visko...
 
O gyvenimas lyg garvežys
Rieda bėgiais, kurie kartais tviska
Ar pilkėja, nes tai –
Geležis.
 
Aš sakiau, ji suirs –
Juk besielė,
Atmintis net rūdžių suėsta.
...................................................................
 
Nesuklyski nors tu, sūnau mielas, –
Bėgiai lieka –
Tik keičias karta.
 
Savo sūnui sakysi, kad buvo,
Bet ir vėl gali būti, kad bus –
Virsta medžiai, kai šaknys supūva,
Nesvarbu, jog dar turi lapus.
 
2017 liepos 24 d.