Nebuvau aš tenai, negirdėjau
nei ošimo prie jūros krantų,
kaip daina plaukus tyliai pavėjui
tūpė paukščiais ant tavo delnų.

Nebuvau, man tik rodės, kad vėjas
tuoj pakils ir nulėks ten, kur tu,
kur daina paskui paukštį nuskriejo
rūko debesiu, klaidžiai tirštu.

Nebuvau, man tik viskas sapnavos –
svaigios kopos, išblyškus smiltis,
ir žuvėdra sparnu pamojavus,
rodės, kils per marias ir atskris.

Nebuvau – tebuvai sapnas mano,
bet ir jis su migla tuoj išnyks.