Iš vyšnių sodo temstant išėjai
Palikęs nuovargį ant mano rankų,
Vėl keistas keistas liūdesys aplanko,
Kai švysčioja už sodo žiburiai.
 
Suspindo ašara šešėlyje sapnų,
Vienatvė savo laivą supo, supo, supo,
Ant rausvo skruosto ir ant mano lūpų
Beliko antspaudas praėjusių dienų.
 
Jei netesėsi, nieko nežadėk,
Pavasario, sparnų, skrajūno vėjo,
Jis savo apavą seniai jau suavėjo,
Žinau, jau nesugrįši tu vis tiek...