Nebuvau prie Bosforo, mieloji,
Apie jį neklausinėk, tačiau,
Tavo akys lyg gelmė vilioja
Jose žydrą ugnį pamačiau.

Į Bagdadą karavanų kelias
Nevedė su chna ir su šilkais.
Leisk padėti galvą tau ant kelių,
Ir paslėpki palaidais plaukais.

Įsikniaubsiu veidu tarsi vaikas,
Mano virpulį pajusi tu.
Tau nerūpi, bet mane jau laiko
Rusijoj neblogu poetu.

Sieloje lyg stepėje – tiek vietos,
Šunys loja pilnaties nakty...
Argi tu, gražuole, nenorėtum
Melsvą mano kraštą pamatyt?

Juk ne iš smalsumo čia atėjęs –
Savo burtais tu atvadinai.
Tavo rankos švelnios tarsi vėjas,
Tarsi gulbės plazdantys sparnai:

Ir nurimsiu lyg numetęs naštą,
Tai kas buvo – sudegė pernakt.
Jau dabar tu apie savo kraštą
Pasaką rytietišką pasek.

Tegul mano ilgesys nuplaukia.
Užkalbėjimais nugirdyk, nuramink,
Kad apie šiaurietę šviesiaplaukę
Niekad nenorėčiau prisimint.

Na ir kas, kad Bosfore nebuvęs –
Viską išgalvoti aš galiu.
Tavo akys man, sakiau, kaip jūra,
Kaip žydra ugnis – gilu, gilu.