Ar kada tu mąstei, kad būtis
Tabaluoja ant plono voratinklio gijos?
Tol gerai, kol gerai,
Bet juk nieko nėra pastovaus.
Pievoj takas, aure,
Lyg nebuvęs velėnom užgijo,
Kiek reikės patrepsėt,
Jei naujai jį norėsi įspaust?
Turtas – kiek po nagais
Ir per šermenis blunkantis vardas –
Nemazgotas raudom
Jau rytoj jis nevartomas bus.
Vėjo gūsis ir kvit –
Ką tu tvėrei, raizgei, tą suardo.
Neregėjęs ilgiau
Ar pažinsi savuosius vaikus?
Dieve, kaip tai trapu,
Kaip tai laikina, menka, bet šventa – 
Ilgesių liūdesiai iš senukų išpurto juokus.
Atlaikytų gija, 
Bet kad rankose jėgos išsenka.
Ar kada tu mąstei, 
Koks gyvenimas žiauriai gražus?
Ir svajonės plazdės
Kaip už stiklo pakliuvus plaštakė,
Ir galinga aistra
Rausvą drovesį plėš į skutus,
Bet atminti sunku,
Ar nei vienas karšinčius nesakė,
Kad nektaras būties
Užmaskuoja, kiek graudulio bus.