Tas langas buvo visada pravertas
Į tavo, mano, mudviejų pasaulį...
Šviesos tik – ir jame nebuvo kartais,
Ne kiekviena diena sutilpo saujoj,

Kai mintys ir minutės išbarstytos
Ieškojimams... O čia ir džiaugtis tenka,
Kai paieškoj tave aplenkia kitas,
Anapus kranto tiesdamas tau ranką...

Ir ta srovė baisi jau nebebūna,
O ir sušlapti nebijai. Juk šildys
Ir žvarbią sielą, nors pridengs tik kūną...

Ir nesvarstai, ar bristumei dar kartą,
Ar vėl ieškotumei to seno tilto,
Kai supranti – sušlapti buvo verta.