Leisk plazdėti jausmams –
Ežere lai sapnuos valtis burę,
Gera būna pamiršt prirakintus grandinėm irklus.
Nors dažnai miegalius
Nei dievai, nei velniai neprižiūri.
Ne, tikrai ne liga, jei geidauji iš EGO išsprūst.
Iš akių – kibirkštis.
Užgesink drėgnomis ją glamonėm.
Pinas kūnai kasom ir užsiriša kraujo mazgai.
Pažiūrėk atidžiau – 
Šitaip švyti tik žydintys žmonės.
O paskui bus, kaip bus.
Nežadėk tik, prašau, amžinai. 
Taip, aš meilei godi,
Ir jinai man gal atėmė protą.
Tuo nektaro lašu užsipildžiau visas kamaras.
Leisk plazdėti jausmams
Virš ant kranto dūlėjančio luoto –
Burės gal ir nebus,
Bet nors irklai tikrai atsiras.