O rudenį matau pro vasaros žalius pirštus,
matau išeinančius ir nesugrįžtančius,
matau, kaip beržas barsto gelstančius lapus,
po vieną, tarsi sapną, nesipildantį, nuvystantį.

Matau ateinančius į čia pro atvirus būties vartus
trapius, gležnus, kaip žiedas vyšnios,
tebus gyvenimo jiems mirksnis dalinamas perpus
su saule ir su mėnesiu, žuvėdrai viršum marių krykščiant.

Tebus pilnatvės dideli sapnai,
kurie kaip mėnuo dangumi į širdį ritas,
kai išsipildymą per du rasos lašus matai,
ir po nakties, žinai, visad ateina rytas.

Tai kas, kad tavo rankose jau vakaro gaisai,
žinai, laimingas bus kažkas, ne tu, bet kitas.