tave radau...
neabejok –
aš kada nors tave pamiršiu,
nors tu buvai gyvenimo ašis.
manei, maldausiu,
spausiu viltį saujoj?
nė velnio,
tavo vardas – užmarštis.
tikrai žinau –
ištrinsiu tavo veidą,
nors man pasaulį perskėlei pusiau.
iki tavęs nebuvo nieko tikro,
o po tavęs
lyg dykumoj išdegintoj braidau.
jau pavargau...
mokėjau didžią kainą
už tai, ką savo sieloj akmeniu slėpiau –
kad taip giliai tavy galiu nuskęsti...
... nuo dugno atsispyrus
vėl įkvėpt bandau.
tiktai dabar
gurkšneliais gersiu laisvę –
dangau, ko galim trokšt daugiau?..
----------
... tik vėlei šiltą ranką rankoj spausti –
ne lūpom – širdimi kuždėti –
aš tave radau...