taip viskas tolima tolima
kartais galvoju ar iš viso tai nutiko man
buvo devintoji mano gyvenimo vasara
ir paskutinė kai dar buvau su savo tėvu
ir dar tas naujas dviratis brangus ir žvilgantis...tėvo dovana
gerai pamenu kaip jis mokė mane važiuoti
atsargiai prilaikė o aš drąsiai myniau pedalus
jaučiausi savim pasitikinti ir drąsi
bandėm vis iš naujo ir iš naujo
o paskui jis nustojo mane prilaikyti
lėkiau nuo kalnelio viena
ne ne viena o su vėju
nepakartojamas jausmas
iki tol nieko panašaus nepatyriau
vaikiška širdelė spurdėjo iš džiaugsmo ir dėkingumo savo tėvui
tai buvo paskutinė mūsų diena kartu
kitą dieną jo nebeliko
iškeliavo ten iš kur negrįžtama
nespėjome atsisveikinti
vis dar menu tave tėve po šitiekos dešimtmečių
išdavikė ašara suvilgo blakstienas
ilsėkis ramybėje mano brangus žmogau