Nurimę sieloj visada jausmų badaus...
Ir nesvarbu, kad laimės pilnos akys –
Nutūpus ant gėlės daili plaštakė
Neneš į avilį nektaro nei medaus.
 
Ir neišauš diena, kai vėjas stūgaus –
Tyla tyra it krištolas... O kas už jos?
Bijok tokios tylos, nes ji pati bijos
Net aido garso – subyrės įtrūkus...
 
Ant aukuro neneški savo praeities –
Nebūna tuštumos – juk plėnys lieka
Ir kada nors ant balto, balto sniego
Juodų šešėlių rankom klaikiai išsities.
 
Vėl nerimas į sielos vidų įsibraus...
...........................................................................
 
Jausmai sugrįš ne tie, kuriuos paliko –
Užaugs vien piktžolės ant lauko dyko,
Bet jų jau niekas niekada nebeišraus...
 
2017 birželio 20 d.