Atleisk,
Apsirėdžiusi nuospaudų, šerpetų, raukšlių rūbus,
Pamažėl akmenėju –
Nenorėdama 
Bendratį mūsų sudrumstusi būsiu,
Įskėlus
Ir užkasus po lūkesčių smiltimis.
Dabarties grindinys –
Aštriabriaunė skalda,
Kokia eidamas žingsnį kiekvieną keiksnosi.
Keistos būna bejausmės žmonių simbiozės,
Keistas geismas sopėti tada,
Kai neaišku,
Ar gyvas?