Pakilo žodis lig dangaus,
Pavirto aidu.
Kas jį sugaus, kas jį priglaus?
Kaltė – ant veido...
O žodis? Žodžio nebėra.
Gal ir nebuvo?..
Raukšlėta rūpesčių ranka –
Sena drobulė
Palaimino iš atminties,
Klaidas atleido...

Pakilęs žodis lig dangaus
Sugrįžo aidu...