Aš nieko daugiau neturiu –
nei plunksnų gražių ir nei žodžių,
tik vėjų prašau keturių
man kelią į laimę parodyt.

Gal ten ji, kur pateka saulė,
kur rausta skaistveidė aušra,
gal ten ji, kur gęsta pasaulio
kraujais nusidažius žara?

Gal ten ji, kur rudenį paukščiai
išsineša mano sapnus,
gal ten ji, kur įšalo paukščiai
į ledą galanda snapus?

Deja, bet ne ten mano laimė,
ji čia, kur gimtinės dangus,
ji čia, kur mieste ir kur kaime
lietuviškai kalba žmogus.