Išpaišyk vakarinėm spalvom 
Mano ilgesį kalno pašlaitėj, 
Kai sugrįšiu savon vienumon, 
Degs gaisai  tarsi liepsnos įkaitę.

Vėl ir vėl pasigesiu tavęs 
Išdidžiai eidama lyg per gruodą, 
Nešiu indą tau gėlo vandens
Ir dar tai, ko mylėti neduota.

Vėlumoj baltas rūbas plazdės,
Jį vilkėsiu aš niekam nežinant
Sieksi tu tos vakarės žvaigždės —
Jausmo gimstančio savo krūtinėj.