Neberašau jau naktimis laiškų,
Nors mintyse dar artimas atrodai,
Kai vienišumą perplėšiu perpus—
Išlieka naktyje įplyšę godos.
Ir supasi nebylūs sakiniai
Viršum stiklinės būto laiko upės,
Ištirpo sniegas ten seniai seniai,
Žodžius kartoja prasivėrę lūpos.
Vijokliai raizgo nerimo  mintis
Ir tiksi laikrodis vienodais dūžiais,
Suvilgo skausmo ašara akis
Ir naktyje sekundės vėlei gūžias.