Siekei viso pasaulio ištiestais delnais,
Bet jis tiktai nutoldavo ar plėtės.
Ir tu pavargdavai, nuleisdavai rankas,
Nes palei mišką rausdavo avietės,
Laukuos žydėjo rugiagėlės, lubinai –
Suspaudęs jausdavai kažką svarbiau laikąs.
 
Nors širdyje vis tiek dar toksai pats likai –
Nedrįstantis savų tikslų išduoti,
Bijojai pasirodyt silpnas, nerangus...
.........................................................................
 
Deja, mes esam laiko užkoduoti,
Nes laikas keičiasi ir keičiasi laikai.
Tu – tik Žmogus.
 
2017 gegužės 17 d.