Atrodo, vėjo kryptys apgaulingos,
Ryte — iš šiaurės, vakare — nuo pietų,
Ir  širdies mintys graudulingos —
Tai dvasioje šalna, tai vėlgi lietus.
 
Vėjus sutramdyt dangaus darbas,
Ir kryptį jie juk gauna iš aukščiau,
Jausmus, mintis supaisyt tikras vargas —
Nieko painesnio aš pasauly nemačiau.
 
Bet juos pajungia ir jie susitvarko,
Kai dangui irgi palenki tu širdį, sielą savo,
Ir tavo dvasios veido nesudarko,
Tik stipriai glaudžia prie krūtinės... mano.