Mergišius alfa patinas, labai meilus kaip katinas –
Vestuvėse jis grojo, ir pateles viliojo.
Jo vardas buvo Zdislavas, o pavardė Murkoškinas,
Žmona jo gailiai verkdavo, kad vyras jos šūdoškinas.

Jis ant krūtinės plaukus sušukuodavo savus
Ir su želė ištepdavo savuosius ūselius,
Sulaižęs ševeliūrą, jis ant scenos gražiai grojo...
Daugybė girtų bobų nuo dainų jo surujojo.

Dangoraižio viršūnėj jis turėjo savo ofisą,
Kur visi Švenčionėliai buvo žvaigždei šiai po kojų.
Baseine gėrė šampę, mergos nugarą jam trynė
Ir jis visoms žadėjo šviesų, blizgantį rytojų.

Jis buvo muzikontas ir srities profesionalas,
Bet jam gyventi trukdė tas nerimstantis jo galas.
Kol vieną dieną jį žmona su pagaliu sumušo
Ir užsienin pabėgo – žodžiu, santykiai sulūžo.

Žmona pikta pabėgo, išvežė šešis vaikus –
Dėl visko liko kaltas Slavkos galas neramus...
Raudojo gailiai Slavka, kad padarė šeimai žalą,
O ryte stvėrė peilį, ir... Nupjovė savo galą!